Rinkitės bičių vaško žvakes ir gamta jums padėkos

Bičių vaškas yra vienas paslaptingiausių ir… rečiausių natūralių vaškų, kuriam gauti nereikia arti žemės, kirsti miškų, perdirbti naftos ar kurti sudėtingų pramoninių procesų. Jį pagamina ne fabrikas, ne plantacija, ne chemijos laboratorija, o bitės. Vis dėlto, tai vienas rečiausių ir brangiausių vaškų.

Tam, kad gautume rapsų, sojų, kokosų, palmių, karnaubo ir kitus vaškus, didžiuliuose žemės plotuose išnaikinama natūrali augalija, o su ja kartu ir gyvūnai – nuo bakterijų, dumblių ir pirmuonių iki orangutanų ir ši žemė apsėjama „kultūriniais“, augalais. Apie parafiną, kuris gaunamas iš naftos nė kalbėti nesinori. Bičių vaškas atsiranda kitaip.

Bičių vašką gamina bitės darbininkės, – jo reikia koriui. Į jo akeles bitės supila medų ir uždengia vašku, kad jį apsaugotų nuo oro. Tai – dangtelių vaškas. Jis – aukščiausios kokybės. Beje, koryje medus nesustoja kisti. Jis toliau fermentuojasi, tirštėja. Korio akelėse bitės augina vaikus. Bitės vašką gamina specialiose liaukose. 1 kg vaško pagaminti jos sunaudoja maždaug 6–8 kg medaus. O viena bitė per visą savo gyvenimą pagamina tik apie 1/12 arbatinio šaukštelio medaus. Kiekviename vaško gabalėlyje slypi milžiniškas daugybės bičių darbas. Todėl bičių vaškas yra viena energetiškai „brangiausių“ natūralių medžiagų.

Daugelį vaškų, kad jie tiktų žvakėms, reikia pritaikyti: hidrinti, balinti, frakcionuoti, prireikia ir priedų, stabilizatorių. Pavyzdžiui, yra daugybė sojų vaško rūšių, kurie net turi numerius. Vieni skirti žvakėms indeliuose, kiti – cilindrinėms žvakėms, treti – žvakėms formose. O bičių vašką galima imti tokį, koks yra ir lieti žvakes.

Sunkiai dažomas ir nepakenčia pridėtinių kvapų. Todėl tikrai natūrali bičių vaško žvakė dažniausiai nedažyta. Bičių vaškas maloniai kvepia, jo nereikia papildomai kvėpinti. Tuo tarpu kiti vaškai dažniausiai kvapo neturi, todėl į juos neretai prideda sintetinių kvapų.

Gali laikytis metų metus, bet yra „gyvas“ ir reaguoja į aplinką, šilumą, šaltį. Vis dėlto kambaryje tikrai neišsilydys, bet nereikėtų laikyti ant saulės ar arti radiatoriaus. Tiesa, ant bičių vaško paviršiaus gali atsirasti balsvas apnašas – tai vaško „žydėjimas“. Ne defektas. Priešingai – natūralaus, gryno bičių vaško požymis. Jį lengva nuvalyti skudurėliu.

Bičių vaško spalva priklauso nuo metų laiko, augalų, iš kurių bitės rinko nektarą, ir net nuo oro sąlygų. Vienais metais vaškas gali būti šviesiai geltonas, kitais – sodriai auksinis. Tai viena iš nedaugelio žaliavų, kurios natūralus kintamumas laikomas vertybe, o ne trūkumu. Jeigu visos žvakės atrodo identiškai geltonos, dažnai tai reiškia, kad vaškas buvo stipriai apdorotas arba dažytas. Natūralus vaškas visuomet turi nedidelių spalvos skirtumų.

Bičių vaško žvakės dega švariai, ryškiai, karštai ir ilgiau nei daugelis kitų žvakių. Jų liepsna paprastai būna šilta, artima saulėlydžio šviesai. Daugelis žmonių būtent dėl šios priežasties renkasi jas vakarienei, skaitymui ar ramiems vakarams namuose.

Būtent todėl žmonės šimtmečius juo impregnuodavo siūlus, odą, medieną, dokumentus ir net laivų įrangą.

Jei vaško likučiai patenka į aplinką, jie natūraliai suyra. Jis – neteršia gamtos. O sintetinės medžiagos, taip pat ir parafinas aplinkoje išlieka dešimtmečius.

Mes žvakes gaminame rankomis iš gryno bičių vaško, kurį gauname iš mažų Lietuvos bitynų, esančių netoli mūsų namų. Tai nėra anoniminis pramoninis daiktas. Jis turi kilmę, kvapą, spalvą ir istoriją.

Bičių vaško žvakė nėra tik gražus daiktas, o – mažas pasirinkimas „UŽ“ gamtą ir natūralesnę buitį.

 

Share

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus skelbiamas